Raudonės pilies valdovai

Raudonės pilies ir dvaro šeimininkų istorija – tai trijų šeimų linijų: Kiršenšteinų, Zubovų ir de Faria e Kastro, istorija.

Daugiau

Pilies statytojų Kiršenšteinų giminės žmonės valdė Raudonę nuo XVI a. pabaigos pora šimtmečių. XIX a. pradžioje ji perėjo Zubovų nuosavybėn. Prieš tai Krišpino Kiršenšteino anūkas, Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, XVII a. antroje pusėje buvo atlikęs didelius pilies perstatymo darbus ir išpuošęs jos vidų. Jis buvo iškilęs į LDK visuomenės elitą – paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju ir sekretoriumi, buvo Plungės ir Palangos administratorius, be Raudonės, valdė Svisločę, dar ir Švėkšną (iki 1644 m.). Nors tėviškėje (Raudonėje) jis nuolat negyveno, tačiau čia įsirengė pagrindinę rezidenciją.

Tačiau XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, vėlesni palikuonys pilį gerokai apleido. Jekaterinos II favoritas Platonas Zubovas, nusipirkęs jau apgriuvusią pilį, ją atstatinėjo, restauravo, paskui kaip kraitį padovanojo dukteriai Sofijai, ištekėjusiai už barono von Pirch (po jo mirties – už Kaisarovo), o ši testamentu vėliau paliko savo vaikaitei, irgi Sofijai, gavusiai vyrą iš tolimosios Portugalijos – Žozė Karlą de Faria e Castro. Jų vienintelį sūnų Juozą, ilgiausiai šeimininkavusį Raudonėje, žmonės netrukus pavadino Kasteriu. Taigi Raudonėje gyveno trys Kasterių kartos: pirmasis atvykęs tiesiai iš Madeiros salos, antras – vienintelis jos sūnus Juozas; trečia karta trys jo sūnus – Nikolajus, Vladimiras ir Aleksandras.

Mažiau

Olga de Faria e Kastro

XX a. pradžioje Raudonės miestelis dar tik radosi, bet ant kalno jau keletą amžių stovėjo didinga pilis. Valdyta ne vieno savininko, ne kartą gaisrų nuniokota ir vėl atstatyta, 1903 m. ji tapo Juozo ir Olgos de Faria e Kastro šeimos namais.

Daugiau

Juozas de Faria e Kastro – vienintelis kilmingo portugalo Žozė Karlo de Faria e Kastro ir Sofijos Lvovnos Vaksel palikuonis. Raudonės pilis 1821 m. buvo atitekusi jo senelei Sofijai Platonovnai - kaip kunigaikščio Platono Zubovo nesantuokinės dukters kraitis. Baigęs Peterburgo imperatoriškąjį Aleksandro licėjų Juozas de Faria e Kastro tarnavo Valstybės kanceliarijoje Peterburge, o 1903 m. buvo paskirtas Kauno apygardos taikos teismo garbės teisėju. Kauno bajorijos pokylyje susipažino su rusų aristokratų Kordaševskių dukra Olga ir ją vedė. Olga de Faria e Kastro Raudonę pamilo – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens su sūnumis apsigyvendavo pilyje, o praūžus I pasauliniam karui visa šeima Raudonėje įsikūrė nuolatos.

Jaunoji ponia Olga, tėvų namuose puikiai išauklėta, mėgo ir suprato grožį. Apsigyvenusi Raudonėje ji išpuošė pilį, puoselėjo parką, sodą ir gėlynus. Vasarą pilis skendėdavo gėlėse, vešėjo sodas ir alėjos, medžiai teikė pavėsį, tvenkiniai su plaukiojančiomis gulbėmis – atgaivą ir grožybę. Pilis visad buvo pilna svečių ir globotinių. Ponia Olga bendravo su kunigaikščiais Vasilčikovais, Meisneriais, Tiškevičiais, Šemetomis, giminaičiais Vakseliais ir Chruščiovais. Važinėdavo pas juos, kviesdavosi pas save į pilį. Automobiliu atvažiuodavo Olgos dvynė sesuo – ji buvo ištekėjusi už kilmingo gydytojo Kėdainiuose. Abi seserys buvo labai gražios, baltomis sukniomis su kaspinais, su skrybėlaitėmis vaikščiodavo parko alėjomis. Pilies kambariai buvo apstatyti kaip caro laikų didikų. Miegamajame kabojo didelis ovalus veidrodis, ant tualetinio stalelio gulėdavo ponios Olgos prancūziška pudra, šukos ir levandų vanduo. Šiltais vasaros vakarais ponia Olga savo svečiams skambindavo fortepijonu.

Mažiau

Meilės legenda

Ant aukšto upės šlaito išdidžiai į plačius Nemuno vandenis žvelgiantis raudonas Raudonės pilies bokštas ir tolimoji Portugalija – slėpininga ir dar labiau romantiška istorija.

Daugiau

Paskutiniojo Raudonės pilies šeimininko, lietuviškai vadinto Juozu Kasteriu, protėviai buvo portugalai. Jo tėvą Žozė Karlą de Faria e Kastro į Lietuvą atvedė meilė. Raudonėje bemaž prieš pusantro šimtmečio buvo pradėta lietuviškoji de Faria e Kastro giminės atšaka, kurios palikuonys iš įvairiausių pasaulio kampelių ir dabar su nostalgija žvelgia į tą seniai jiems dingusį stebuklingą pasaulį. Toji meilės istorija prasidėjo tolimojoje Madeiroje – gražiausioje pasaulio saloje Atlanto vandenyne.

1861 metais į stulbinančio grožio gamtos Madeiros salą nukeliavo Sofija Karlovna Vaksel, tuometinės Raudonės pilies savininkės Sofijos Platonovnos Kaisarovos duktė, su trim savo vaikais. Gyveno ten keletą metų tikėdamasi, kad šiltas subtropikų klimatas pataisys silpną jaunesniosios dukters sveikatą. Sofijos Karlovnos vaikai – jaunuoliai Olga, Sofija ir Platonas susidraugavo su rašytojo kelią pradėjusiu portugalu Žozė Karlu de Faria e Kastro. 1870 m. Platonas pasikvietė bičiulį į Peterburgą. Bet ne tik draugo kvietimas viliojo jaunąjį Žozė į tolimą, jam nepažįstamą kraštą. Baigęs Funšalo licėjų, studijavęs Paryžiuje politinius mokslus, aktyviai bendradarbiavęs spaudoje, Karališkosios geografijos draugijos narys, kuriam Portugalijos karalius suteikė hidalgo titulą ir apdovanojo aukščiausiuoju pasižymėjimo ženklu – Kristaus ordinu, Žozė Karlas de Faria e Kastro ryžosi palikti Atlanto vandenų skalaujamą, vynuogynais klestinčią savo tėvynę Madeirą. Į nežinomus tolius jį paviliojo trapi ir švelni, ir graži kaip grakščioji Madeiros gėlė – rojaus paukštė strelicija - Platono sesuo Sofija Lvovna Vaksel. Atvykęs į Rusiją Žozė Karlas ėmė lankytis Raudonėje, kur močiutės dvare gyveno Sofija. Tik šimtametės liepos mena įsimylėjėlių šnabždesius, medžių viršūnės tebesaugo jų laimingus žvilgsnius, susitikusius prie horizonte patekančius saulės, Nemuno vandenys plukdo gražią meilės istoriją... 1872-ųjų pavasarį Žozė Karlas ir Sofija Lvovna susituokė Raudonės pilyje. Pilyje ir apsigyveno, nes Sofija Platonovna savo įpėdine Raudonėje pasirinko anūkę Sofiją. Po ketverių metų Raudonėje gimė ir augo jų vienintelis sūnus Juozas de Faria e Kastro.

Mažiau